Vienas moka paskolą, kitas – kasdienes išlaidas: ar toks susitarimas visada teisingas?

Vienas poroje moka būsto paskolą, kitas rūpinasi maistu, komunaliniais mokesčiais ir kitomis kasdienėmis išlaidomis. Iš pirmo žvilgsnio toks susitarimas atrodo paprastas ir patogus: kiekvienas turi savo atsakomybę, todėl nereikia kiekvieną mėnesį skaičiuoti, kas kiek išleido. Tačiau ar toks finansų pasidalijimas iš tikrųjų yra teisingas?

Atsakymas priklauso nuo kelių aplinkybių: partnerių pajamų, paskolos dydžio, būsto nuosavybės, kasdienių išlaidų ir to, kokią naudą kiekvienas gauna iš bendro turto. Tai, kas vienai porai atrodo sąžininga, kitai gali tapti nuolatiniu finansinių konfliktų šaltiniu.

Svarbiausia ne tai, kad abu partneriai sumokėtų vienodą sumą, o tai, kad jų finansinė našta būtų pagrįsta, aiški ir abiem priimtina.

1. Kodėl susitarimas „vienas moka paskolą, kitas – išlaidas“ ne visada teisingas?

Toks finansų valdymo modelis gali veikti, jeigu abu partneriai supranta, kokią finansinę atsakomybę prisiima. Tačiau problemų atsiranda tuomet, kai iš pirmo žvilgsnio panašios sumos slepia visiškai skirtingą finansinę naštą.

Pavyzdžiui, vienas partneris moka 600 Eur būsto paskolos įmoką, o kitas apmoka maistą, komunalinius mokesčius, internetą ir buities prekes. Jeigu kasdienės išlaidos per mėnesį siekia 450 Eur, atrodo, kad pirmasis prisideda daugiau.

Tačiau situacija gali pasikeisti, jeigu kasdienės išlaidos išauga iki 750 Eur arba vienas partneris papildomai apmoka automobilio išlaikymą, vaikų poreikius ir kitas bendras išlaidas.

Todėl vien paskolos įmokos palyginimas su maisto ar komunalinių paslaugų sąskaitomis neatskleidžia viso vaizdo.

Vertinant susitarimo teisingumą, reikėtų atsižvelgti į:

• abiejų partnerių pajamas po mokesčių;
• bendrų išlaidų dydį;
• paskolos įmokos ir likusios skolos santykį;
• kam priklauso būstas;
• kas apmoka remontą, draudimą ir turto priežiūrą;
• kiek pinigų kiekvienam lieka asmeniniams poreikiams;
• ar abu partneriai gali taupyti ir kaupti finansinį rezervą.

Jeigu vienas žmogus po visų mokėjimų beveik neturi pinigų savo poreikiams, o kitas gali laisvai taupyti ir leisti pinigus, susitarimą verta peržiūrėti.

2. Ar svarbu, kieno vardu paimta būsto paskola?

Taip. Tai vienas svarbiausių klausimų, kurį poros kartais pamiršta aptarti.

Įsivaizduokime, kad pora gyvena būste, kurio savininkas yra tik vienas partneris. Jis moka būsto paskolą, o kitas žmogus apmoka visas kasdienes išlaidas.

Toks modelis gali būti patogus abiem, tačiau būtina suprasti, kad kasdienių išlaidų apmokėjimas savaime nesuteikia teisės į būsto nuosavybės dalį.

Kitaip tariant, jeigu vienas partneris apmoka maistą, elektrą, šildymą ir internetą, tai automatiškai nereiškia, kad jis tampa daliniu būsto savininku arba įgyja teisę į dalį sukaupto nekilnojamojo turto.

Jeigu abu partneriai prisideda prie būsto įsigijimo ar paskolos grąžinimo, verta aiškiai susitarti dėl nuosavybės, įmokų ir galimų atsiskaitymų pasikeitus santykių aplinkybėms.

Ypač svarbu tai aptarti, jeigu:

• būstas įsigytas dar prieš pradedant gyventi kartu;
• paskolos sutartį pasirašė tik vienas partneris;
• nuosavybė priklauso tik vienam asmeniui;
• kitas partneris nuolat finansuoja būsto remontą ar paskolos įmokas;
• pora planuoja kartu investuoti į nekilnojamąjį turtą.

Susitarimus dėl nuosavybės ir reikšmingų finansinių įnašų verta įforminti teisiškai tinkamu būdu. Vien žodinio susitarimo gali nepakakti, jeigu ateityje kiltų ginčas.

3. Kaip atrodo finansinis pasidalijimas skaičiais?

Pažvelkime į konkretų pavyzdį.

Tarkime, pora per mėnesį gauna tokias pajamas:

• pirmasis partneris – 1 700 Eur;
• antrasis partneris – 2 300 Eur.

Bendros mėnesio išlaidos:

• būsto paskola – 600 Eur;
• maistas – 400 Eur;
• komunaliniai mokesčiai – 180 Eur;
• transportas ir kitos buities išlaidos – 220 Eur.

Iš viso pora bendriems poreikiams išleidžia 1 400 Eur.

Jeigu pirmasis partneris moka paskolą, o antrasis – visas kasdienes išlaidas, pasiskirstymas atrodo taip:

Šiame pavyzdyje finansinė našta pagal pajamas yra beveik vienoda. Todėl toks susitarimas gali būti laikomas gana subalansuotu, jeigu abu partneriai jį vertina kaip priimtiną ir būsto nuosavybės klausimas yra aiškus.

Tačiau jeigu pirmojo partnerio pajamos būtų tik 1 200 Eur, o antrojo – 2 800 Eur, tas pats 600 ir 800 Eur pasidalijimas reikštų visiškai kitokią finansinę naštą.

Todėl vertinti reikia ne vien sumas, bet ir tai, kokią pajamų dalį kiekvienas žmogus skiria bendram gyvenimui.

4. Trys būdai teisingiau pasidalyti paskolą ir kasdienes išlaidas

Nėra vieno finansų valdymo modelio, kuris tiktų visoms poroms. Tačiau galima pasirinkti iš kelių praktinių variantų.

Modelis Nr. 1 – išlaidos dalijamos proporcingai pajamoms

Tai vienas galimų sprendimų, kai partnerių atlyginimai skiriasi.

Pavyzdžiui, jeigu vienas žmogus gauna 40 proc., o kitas 60 proc. bendrų pajamų, tokia pačia proporcija galima dalytis ir bendras išlaidas.

Šis modelis padeda išvengti situacijos, kai mažiau uždirbantis partneris dėl vienodų įmokų patiria gerokai didesnę finansinę naštą.

Modelis Nr. 2 – abu perveda pinigus į bendrą sąskaitą

Partneriai kiekvieną mėnesį perveda sutartą sumą į bendrą sąskaitą. Iš jos apmokama paskola, maistas, komunaliniai mokesčiai ir kitos bendros išlaidos.

Šis būdas leidžia lengviau stebėti bendrą biudžetą ir sumažina ginčus dėl to, kas už ką mokėjo.

Vis dėlto reikėtų susitarti, kas turi teisę disponuoti sąskaitos lėšomis ir kokie mokėjimai laikomi bendrais.

Modelis Nr. 3 – vienas moka paskolą, kitas kasdienes išlaidas

Šis modelis taip pat gali būti tinkamas, jeigu abiejų mokėjimų suma ir finansinė našta yra panaši.

Pavyzdžiui, vienas moka 550 Eur paskolos įmoką, o kitas apmoka apie 550 Eur bendrų kasdienių išlaidų.

Tačiau būtina reguliariai perskaičiuoti išlaidas, nes maisto, energijos, transporto ar kitų paslaugų kainos gali keistis.

Svarbu ir tai, kad jeigu paskola susijusi su vieno partnerio asmeniniu turtu, kito partnerio įnašas į kasdienes išlaidas neturėtų būti automatiškai laikomas lygiaverčiu įnašu į nekilnojamojo turto įsigijimą.

5. Kada toks susitarimas tampa finansiškai nesąžiningas?

Pats susitarimas nėra blogas. Problema atsiranda tada, kai vienas žmogus nuolat prisiima didesnę atsakomybę, tačiau tai nėra aptarta arba atitinka tik vieno partnerio interesus.

Atkreipkite dėmesį į šiuos požymius:

Vienam nelieka santaupoms. Jeigu vienas partneris visą laiką apmoka bendras išlaidas, tačiau negali sukaupti net nedidelio finansinio rezervo, pasidalijimą reikėtų peržiūrėti.

Neįvertinamas pajamų skirtumas. Vienodos įmokos gali būti neproporcingos, kai vieno partnerio pajamos gerokai mažesnės.

Vienas investuoja į kito turtą be aiškaus susitarimo. Jeigu vienas žmogus apmoka būsto remontą, paskolos įmokas ar didelius pagerinimus, svarbu iš anksto aptarti, kokios teisės ir susitarimai dėl to atsiranda.

Nėra aiškumo dėl nenumatytų išlaidų. Sugedus automobiliui, prireikus remonto ar atsiradus sveikatos išlaidų, gali paaiškėti, kad partneriai skirtingai supranta bendrą finansinę atsakomybę.

Finansiniai sprendimai priimami vienašališkai. Jeigu vienas partneris nustato, kiek kitas turi sumokėti, bet pats neatskleidžia savo pajamų ir įsipareigojimų, bendras biudžetas tampa neskaidrus.

6. Kaip susitarti, kad abu partneriai jaustųsi finansiškai saugūs?

Geriausias sprendimas – ne laukti konflikto, o iš anksto aptarti pagrindines finansines taisykles.

Rekomenduojama bent kartą per mėnesį skirti laiko bendram biudžetui peržiūrėti.

Pokalbio metu aptarkite:

1. Kiek kiekvienas gauna pajamų po mokesčių?
2. Kiek kainuoja bendras gyvenimas?
3. Kas moka paskolą, o kas – kasdienes išlaidas?
4. Ar dabartinis pasidalijimas abiem atrodo teisingas?
5. Kiek kiekvienam lieka asmeniniams poreikiams?
6. Kiek pinigų skiriama bendroms santaupoms?
7. Kas apmokės netikėtas didesnes išlaidas?

Taip pat verta susitarti, kad didesni finansiniai sprendimai, pavyzdžiui, naujos paskolos ėmimas, automobilio pirkimas ar brangus remontas, būtų aptariami kartu.

Jeigu jau turite kelias paskolas ir jų įmokos sudaro didelę bendrų pajamų dalį, verta įvertinti bendrą šeimos finansinę padėtį. Apie galimybę pakeisti turimų kreditų sąlygas skaitykite mūsų puslapyje apie paskolų refinansavimą. Prieš priimant sprendimą svarbu palyginti ne tik mėnesio įmoką, bet ir bendrą kredito kainą.

7. Ką daryti, jeigu vienas partneris nebegali mokėti savo dalies?

Gyvenimo aplinkybės gali pasikeisti: vienas partneris praranda darbą, sumažėja jo pajamos, atsiranda vaikų priežiūros poreikis arba sveikatos problemų.

Tokiu atveju anksčiau sutartas išlaidų pasidalijimas gali tapti nebeįmanomas.

Pirmiausia reikėtų iš naujo įvertinti būtinąsias išlaidas ir laikinai sumažinti nebūtinas išlaidas. Tuomet susitarti, kokią dalį kiekvienas realiai gali padengti.

Jeigu paskolos įmoka tampa per didelė, reikėtų kuo anksčiau kreiptis į kreditorių ir išsiaiškinti galimus sprendimus. Svarbu nelaukti, kol atsiras pradelstų mokėjimų.

Taip pat būtina suprasti, kad poros tarpusavio susitarimas automatiškai nepakeičia paskolos sutarties. Jeigu abu partneriai yra bendraskoliai, jų atsakomybė kreditoriui nustatoma pagal paskolos sutartį ir taikomus teisės aktus, o ne vien pagal tai, kas tarpusavyje susitarė mokėti įmoką.

Daugiau apie tai, kokia atsakomybė tenka bendraskoliams ir laiduotojams, skaitykite mūsų straipsnių skiltyje.

Išvada: teisingas biudžetas nebūtinai reiškia vienodas įmokas

Vienas partneris gali mokėti būsto paskolą, o kitas – kasdienes išlaidas. Toks susitarimas gali būti visiškai tinkamas, jeigu abu supranta savo atsakomybę, finansinė našta yra proporcinga galimybėms ir aiškiai aptarti turto bei paskolos klausimai.

Tačiau nereikėtų vertinti tik to, kiek eurų kiekvienas perveda ar išleidžia. Svarbu atsižvelgti į pajamas, nuosavybę, finansinį saugumą, santaupas ir ilgalaikius tikslus.

Galiausiai geras bendras biudžetas yra ne tas, kuriame abu sumoka po lygiai, o tas, kuriame nė vienas nesijaučia finansiškai išnaudojamas ir abu gali planuoti savo ateitį.

Šis straipsnis yra bendro pobūdžio finansinė informacija, o ne individuali teisinė konsultacija. Turto nuosavybės ir paskolos atsakomybės klausimai priklauso nuo konkrečių sutarčių, nuosavybės dokumentų ir šeimos teisinio statuso.